moteris be pilietybės

1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso 1 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, kurio jokia valstybė pagal savo galiojančius įstatymus automatiškai nelaiko piliečiu (arba kuri nors valstybė jam nėra suteikusi savo piliečio statuso), yra be pilietybės. Tačiau daugelis moterų ne tik de jure yra nepilietės, bet ir de facto yra be pilietybės, nes jų pilietybė yra praktiškai bevertė arba jos negali įrodyti, kad turi pilietybę, arba negalima patikrinti jų pilietybės. Buvimas de facto be pilietybės yra labai svarbus klausimas moterims, tokioms kaip, prekybos žmonėmis aukos, kurių dokumentai galėjo būti konfiskuoti arba pavogti, arba dokumentų neturinčios migrantės, įskaitant prieglobsčio prašytojas, kurioms taip pat gali būti neįmanoma įrodyti savo pilietybę, tad jos de facto yra be pilietybės. Pilietybės įstatymai taip pat gali tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuoti moteris, lemti didesnę jų nei vyrų riziką būti laikomis be pilietybės. Be pilietybės moterys gali likti, pavyzdžiui, kai moteriai neleidžiama perduoti pilietybės, praradus pilietybę dėl santuokos su užsieniečiu, sutuoktinio pilietybei keičiantis santuokos metu arba jei pilietybė moteriai atimama dėl diskriminacinės praktikos. Gimimo registravimas taip pat glaudžiai siejasi su moterų ir jų vaikų teise į pilietybę. Praktikoje netiesioginė diskriminacija, kultūrinės praktikos ir skurdas dažnai lemia tai, kad motinoms, ypač netekėjusioms, nėra įmanoma registruoti savo vaikų lygiomis teisėmis su tėvais. Nesekmė įregistruojant vaiko gimimą gali paveikti arba atimti iš vaiko galimybę naudotis daugeliu teisių, įskaitant teisę į pilietybę, pavardę ir tapatybę, lygybę prieš įstatymą bei teisinio veiksnumo pripažinimą, taip pat diplomatinės apsaugos įgijimą ir galimybę ilgiau būti nesulaikytam, kol bus išspręstas tapatybės ir pilietybės įrodymo klausimas.