My personal story
The interviewee carefully describes the situation in which her partner left her alone to deal with her pregnancy and she had to bring un the child on her own..
R: Simply, well how, one day you meet your significant other. There are people who don’t find anybody. We met each other. He was a friend of my brother. He seemed to me like a person whom I liked…However, as it later on had occurred; he didn’t have a sense of responsibility at that time. I wouldn’t say that…He was around thirty or something, maybe several years younger, but he said that it is too early to him to have children. But I don’t know when the right time for such a person is – it’s always too early. Even those who are eighteen years old have a family and here...
I: How do you feel? Does this situation seem fair or unfair for you because the child belongs to both, however, one of you took the responsibility and the other didn’t?
R: Here, in my situation, it’s neither fair nor unfair. This was my decision. He expressed his decision. He suggested, he said ‘why do we need it’ (speaks about the baby and suggests an abortion). And then I said that I wasn’t asking an advice from him. Then everything was fine, however, he disappeared when my child was born.
(...)
I: Can we talk about how it was to be a single mother?
R: Well, I, how to say, I was brought up in the big family, so, I cannot say that I was alone. My parents used to help me. They took care of her (child) when she was little. My brothers, sisters they sometimes took care after her too… However, it is hard very hard financially and psychologically when you don’t have a support. But children grow up in much worse conditions. Well, looking from this side, we never had much in our life. It was difficult, very difficult. Now when I remember it is difficult to comprehend and realise how I have managed to survive this.
I: But you stood firmly? Or, did you sometimes fall apart? Was it hard?
R: Well, how they say, people who are born under the sign of Pisces don’t cry. When you are raising your children you cannot allow yourself to fall apart. I can tell you one episode. Once when we were coming back from the Christmas holiday, the longer ones, at that time my daughter used to go to the children garden.
In the train… We had a lot of belongings and sleds. I remember having sleds with which I took her and all my belongings to the central station. I was alone with her. Trains stop in the station for a short time. I could not manage to bring all my stuff and the child to the train at once. I put all belongings to the train and when I was coming back to pick her up but the train started moving. My child was left alone in the empty station. I immediately rushed to check each door from which I could jump out...I had found one doors open to the other side of the train then I jumped out of the moving train and wrapped the pole so that I wouldn’t fall down. (…). I remember jumping out from the moving train because my child was left in the station. It was hard... Because it’s physically hard (speaks in general about being a single mother).
(...)
I: Do you feel that your situation is getting better or do you feel that it continues to be as hard as it was?
R: No. When everybody grew up then everything went better. Now I have started thinking about myself. My child is an adult and now I have started thinking about my own life. I have a partner with whom I am together for seven years. We have a relationship however we don’t have any decent conditions to live together but we meet each other quite often. And my daughter perceives him differently now. When she was little I couldn’t allow myself to try, to date because you cannot bring a stranger to your house when child sees. You cannot have a relationship because you cannot be sure that it ends up successfully.
Lithuanian
I: O, tarkim, chronologiškai einant, toliau jūsų gyvenimo įvykiai...
R: Kaip moteris? Paprasčiausiai tai domėtis kažkuom tai nebuvo aplinkoj, taip kažkur to bendravimo buvo, bet niekas taip rimčiau ir... paskui ten kolektyve, ten visur ir visur moteriškas.
I: O čia todėl, kad moteriška sritis ar kažkas visuomenės suvokimas?
R: Ne visuomenės suvokimas, paprasčiausiai, na kaip, susiranda antrą pusę. Būna žmonių, kur nieko nesusitinka ir toliau ten nieko. Kaip susipažinom, susitikom ten brolio draugas buvo, man atrodė, kad toks žmogus, kuris kažkuo tai patiko taip jau, kad... Bet paaiškėjo, kad tokios atsakomybės jis ir neturi net. Tuo metu bent, nors amžius buvo jau, nepasakyčiau, kad jau apie trisdešimts ar panašiai, gal ir jaunesnis pora metų, bet jis pasakė, kad jam per anksti iš viso, dar vaikai, nors nežinau kada žmogui būna niekada, visada per anksti. Gi ir aštuoniolikmečiai užaugina šeimą ir čia taip matyt...
I: O jūs kaip jaučiat, čia tokia situacija teisinga - neteisinga, nes na kaip vaikais tai abiejų, bet vienas prisiima atsakomybę, o kitas ne?
R: Čia mano situacijoj, tai nei teisingai, nei neteisingai čia buvo toks mano sprendimas, jis savo pasiūlymą pasakė, jis pasiūlymą pasiūlė tokį, kad ,”o kam iš viso”. „Aš tavęs“, sakau, „neklausiu patarimo, aš tik taip“. Situaciją konstatuojant, paskui jau ne, jau viskas tvarkoj, bet kai gimė jis jau nedalyvavo...
I: Tai paliko viską ant jūsų pečių ir jūs visą gyvenimą taip?
R: Na paskui jau kaip jau padėjo ten jau... Dukrai tai geriau kai jis atsirado, ta prasme, kad ji jau žinojo, kad yra tėvas, kad jis su ja susitinka kartais...
I: Jie susitikdavo, paskui gal jis labiau pradėjo...
R: Šiaip tai visas šitas dalykas kilo, pasirodo, ne visai iš jo, bet jisai sukūrė antrą šeimą, vedė moterį, kuri turėjo savo sūnų ir jinai pastūmėjo, kad jisai susirastų ir bendrautų su savo dukra, nes jis savo vaikų tikrųjų tai ją vieną ir teturi. Užaugino žmonos sūnų, na ir tada rėmė ir savo dukrą. Dar, man atrodo, jo tėveliai, seneliai mano dukros, ten kaip ir pastūmėjo, kad jisai bendrautų, nes jie irgi jai taip truputėlį Kalėdų, Velykų proga ten ir dovanėlę kažkokią, ir pasikviečia kartais į svečius, čia tas jau labai... Seneliai skausmingai reagavo į tokį dalyką, kad yra anūkė, kurios jie nepažįsta.
I: O jisai pats taip nelabai?
R: Žmogus, kuris turi pakankamai daug egoizmo, tai čia tuo galima daug pasakyti ir gyvent turi su tokiu žmogumi, kuris ten, na nežinau, besąlygiškai jį mylėtų ir tą jo egoizmą visą laiką palaikytų, tiesiog…
I: Tai galime pakalbėti ir apie tai, kaip jums sekėsi būti vieniša mama?
R: Šiaip jau aš, kaip pasakius, užaugus didelėj šeimoj, tai aš negaliu sakyti, kad taip jau visiškai viena, jau vis tiek buvom, mano tėvai, kurie padėdavo ir maža kai buvo nuveždavau pabūti. Broliai, seserys, pas kuriuos galėdavai kartais ... Šiaip tai sunku materialiai labai sunku ir morališkai, kai nėra paramos, bet gyvenime tai juk būna užauga žmonės, gyvena dar sunkiau. Tai vat iš tos pozicijos, aišku, daug ko ir neturėjom niekada gyvenime, bet sunku buvo, labai sunku, kai prisimenu dabar taip atgal ir įvertinant visus tuos įvykius, tai kažkaip taip, net sunku suvokti, kaip taip pavyko ištverti.
I: O, tarkim jūs tvirtai laikėtės ar būdavo, kad palūžtat psichologiškai, kad labai sunku, ar tiesiog ...
R: Nu kaip sako, čia yra toksai posakis, kad žuvų ženklo žmonės niekada neverkia. O kaip sako augindami vaikus, čia negali sau leisti ir viskas, nei to, nei palūžti. Aš galiu papasakoti vieną epizodą, kai mes grįžom po Kalėdų, kažkokių atostogų ilgesnių, dar mano dukra lankė darželį. Traukiny, labai daug tų pundelių, tašių tais laikais, rogutės, prisimenu, su kuriom aš ją vežiausi į stotį, dar labai daug daiktų, kad aš viena, niekas. Traukinys stovi trumpai. Aš viena niekaip nepajėgiau visko iš karto sukeltI: ir daiktus, ir vaiką. Aš sukėliau kažkokių daiktų ir jau grįšiu, ją palikau perone, grįšiu dar kažkokį krepšį vieną ir traukinys pradėjo važiuot. Vaikas lieka stoty tuščioj ir ką aš puldinėjau prie durų, kur man čia per kur... Kažkokias praviras į kitą pusę radau, atidariau, šokau iš to važiuojančio traukinio, apie stulpą kažkokį apsivyniojau, kad jau negriūčiau. Nu ką, stoty, paskui pas budėtojus, paskui mes ten skambinom, tais laikais jokių ten telefonų nebuvo ir ten kažkurioj stotelėj man ten tuos visus daiktus paskui iškėlė iš traukinio, paskui važiavom kažkokiu taksi, labai sunkiai. Bet kažkaip atsimenu, kad šokau iš važiuojančio traukinio, nes vaikas liko. Sunku, nes tiesiog fiziškai buvo sunku.
I: O nepalūždavot, kad ir depresijos?
R: Na, kad nežinau. Man depresijos, panaši situacija tiktai tada darbinė, o taip kaip gyvenimiškai, tai niekas. Sunku, bet kažkaip tai...
I: O dabar, pavyzdžiui, jūs jaučiat, kad yra lengviau ar vis tiek, kad jokio pasikeitimo, kaip buvo sunku, taip..?
R: Ne. Tai jau užaugo visi, jau kaip ir viskas jau taip. Dabar, jau tuo labiau, kad ir pati pradėjau galvoti apie savo, kaip jau užaugo vaikas, kad reikia asmeninio kažkokio gyvenimo pradėjo. Dabar turiu draugą, kuris jau septinti metai, draugaujam, bendraujam, gyventi nėra kur, bet susitinkam dažnai ir kitaip jau... Ir dukra kitaip žiūri jau į tai, kad , nu kai buvo mažesnė, paprasčiausiai, nebuvo tų galimybių kažko bandyti, bendrauti, nes kaip, negali ten kažką vedžiotis, draugauti, vaikas mato, čia negali žinoti ar viskas bus sėkmingai.
I: Tai dabar jūs jau taip laisviau ir skiriat laiko sau labiau...
R: Taip. Dabar aš jau galiu ir išvažiuoti savaitgaliui, galiu ne viena, nes kaip..
I: Ir jūs įvardintumėt tą situaciją, kaip pasikeitimą ir vystymąsi viską geresnio gyvenimo linkme?
R: Galime sakyti, kad ir geresnio linkme, taip. Ir suaugęs vaikas, baigėsi tos visos paauglystės problemos, kai būna viskas, kaip sunku buvo.
I: O, tarkim, buvo jums suku vienai auklėt?
R: Ne, man čia todėl, kad mergaitė, dėl to, kad tokia pakankamai tikslinga. Visą laiką gerai mokėsi. Visą laiką siekė kažkokio tai tikslo. Visą laiką, niekada nebuvo, kad ten, kad reikėtų man ten tikrint pamokas, jau paskutinius metus aš į jokius susirinkimus nevaikščiojau, nes ten nieko nereikėjo. Jeigu reikėdavo ten kažkokių rinkliavas į klasę jai perduodi, ir nuneša tuos pinigus, dėl to net negaišau laiko. Mokėsi labai gerai, puikiai tiesiog, gavo visus apdovanojimus ir taip toliau. Dėl to man čia gero auklėjimo, kaip mergaitė, aš nevaržiau visiškai jos. Ten paskutinėse klasėse ir nueidavo su draugėm ten kažkur pabūti, kaip ten vokiečių gatvėj rinkdavosi jaunimas, tai grįždavo vėlai ir jau telefonai atsirado, ir pasitikt eidavau naktį. Tai niekada nebūdavo tenai kažkokių tokių... Nu tik tiek, kad materialiai sunku būdavo irgi, negalėjai tai kažko daug ten leisti, mezgiau, siuvau pati ten ką galėjau, jau kaip puoštis mergaitė norėjo visokias ten išleistuvėms sukneles visokias. Gyvenimas priverčia kitaip apsisukti.
I:O, tarkim, dėl savo dukters nebijot, kad gali atsitikt taip pat?
R: Jinai, šitą situaciją, manau, vertina protingai, ir tą tėvo tokį, vat tokį kaip ir pagalbą vis tiek vertina taip, kad jisai čia vis dėlto... Jaučiasi, kai daro tai ne dėl vaiko, o, kad save pateisint, save pagerint, savo įvaizdį pagerint, savo politinius reitingus pakelti. Visur akcentuoja, kad turi dukrą ir taip toliau. Na tai kokią dukrą, jis jos niekur ne... Kaip ten biuliotenyje rinkiminiam įrašė, tai dar nereiškia, kas čia yra jau jo viskas padaryta daug gyvenime. Nieko. Kaip mano teta pasakė, "durnius". Nematė kaip vaikas įdomiausias buvo, kai augo, kai buvo ten penkių, ten trijų, keturių metukų, kai buvo protinga, kai išmokdavo daugybę eilėraščių ir visą kitą. Jis to nematė ir nepatyrė.
I: Bet jisai vis tiek deklaruoja, kad tai jo dukra?
R: Taip. Deklaruoja jisai.
I: Ir jūs tai...
R: Aš tai , kaip, ir aš, ir dukra į tai žiūrim pro pirštus. Lai daro jei jam taip patinka. Kaip ir pastaba buvo sakyta, kaip ir turi biologiškai, bet iš tikrųjų ką jis ten...
I: O, tarkim, jūs kaip nors kitaip savo dukterį auklėjot, turėdama tokią patirtį, kad stengdavotės pabrėžti ar, kad..
R: Aš, kažkaip, nieko nekalbėjau apie tai, o kai jai buvo kažkur tai aštuoni, devyni metai, kai tėvas atsirado. Tai taip kai atsirado, atėjo jis ten, pats atėjo, į namus ir viską. Ir buvo ten šokas truputėlį, paskui pradėjo bendrauti, pati išsiaiškino tą situaciją visą. Ir išsiskyrusių ir ten kur vienas buvo jų klasėj, ir dabar aplinkoj toj kitokioj, ir tarpusavy jie išsiaiškino ir dar būna situacija, kad auga vaikas lyg ir pilnoj šeimoj, bet kas ten vyksta toj šeimoj, kai jie tarpusavy pasišneka, paaiškėja, kad daug tokių ramybės ir viso kito, toj nepilnoj šeimoj.
I: O jūsų situacija neprivertė jūsų kitaip auklėt, tarkim, kad sakyt dukrai, kad saugokis ten, kad gali ir tau taip atsitikti?
R: Ne, aš niekada to nedariau, nes kažkaip man atrodo ir taip jinai supranta viską aplinkui, tokia nėra kažkokia, kad visiškai... Juo labiau, kad daug iš didelės šeimos, tai yra didelis būrys pusseserių, pusbrolių. Mama turi septyniolika anūkų, tai jinai turi… Pusseserės jau yra ištekėjusios, reiškia, vedę, ir jau mano seserys turi anūkų. Tai jinai turi jau sūnėnų, dukterėčių visokių. Ir ten visus, meilė ir pažinčių santykius ir visa kita, ir viską puikiai jinai supranta man atrodo, ir nereikia ten... Ir pasirinkimuos ir visą kitą, ir ankstyvas tas santuokas jinai vertina vis dėlto protingai, ir supranta , kad nėra reikalo skubėti, nei bet kokį griebti, kad tik būtų ištekėjusi. Aš nežinau, aš tikiuosi, gal sutiks žmogų sau skirtą ir laiku, ir nebus, kad jau ten būtų... Šiaip jinai pagal savo visą tokį charakterio tipą, tai yra iš tų mergaičių, kurios bendrauja su berniukais, kurioms berniukų kompanija reikalinga vaikinų. Juo labiau, kad juokinga buvo klasėj, pas juos priešingai, buvo daug daugiau berniukų klasėje, mergaičių buvo mažiau, net pradinėse klasėse ir visur buvo visą laiką, ir su berniukais moka elgtis, kaip su draugais ne kaip su...
I: Tai jūs daugiausia pagalbos sulaukėt iš savo giminaičių, iš seserų, brolių?
R: Na, kad ne. Aš vyriausia šeimoj, pagalbos kažkokios taip... na tokios paramos kažkokios taip.
I: Tai nebuvot visai taip viena?
R: Ne, ne, ne ,ne. Aš net nesijaučiau. Ir bendradarbiai, ir bendradarbės ten, kaip pasakius, kai reikėjo, kai gimė ir parėmė kažkuo tai ir ten taip toliau, ir ten aš nejaučiau to, ir giminės...
I: O, tarkim, kaip tėvai reagavo? Nebuvo smerkimo?
R: Mama, aišku, na kaip tėvai, nebuvo labai laimingi, kad taip atsitiko, nes kaip... Kaime mano tėvai gyveno ir požiūris į tokius dalykus, nors ne tie laikai ten jau, kaip suprato.
I: Bet buvo toks, kad iš kaimo žmonės, vis tiek, turi kitokį suvokimą?
R: Ne, ten jau taip. Mano seserys jau tuo metu buvo ištekėjusios ir turėjo. Jau turėjo savo vaikų ir nieks ten per daug nesigilino, kaip ten yra, nes aš negyvenau tenai jau. Nors kai augau, kai buvau mažytė aš grįžau tenai, tuos metus, kai kūdikis augo, nes materialiai tada ten buvo neišgyventumėm mieste. Tų laikų ten ta parama piniginė buvo septyni rubliai per mėnesį vienišai motinai iki vaikui buvo pusantrų metukų. Juokinga čia suma. Net nevažiuodavom pasiimti tų pinigų, nes ten tiesiog juos pervesdavo į sąskaitą ir gulėdavo, nes tai yra pinigai, kurie nieko nereiškia, traukinio bilietas kainavo kažkur tai virš dviejų rublių į Vilnių.
I: O ta situacija jus privertė daugiau dirbti, kad tiesiog paaukodavot savo laisvalaikius, savo pomėgius?
R: Na, nežinau, ten nelabai buvo galimybių dirbti daugiau, nes taip kažkaip nepasakyčiau, kad buvo leidžiama taip, o kai jau galimybė atsirado, šiais laikais, kai darbas prasidėjo toks, kad kiek tu padarai, tai tada taip. Dirbdavom taip kiek būdavo darbo. Ir būdavo, kad ir, ypatingai kai pradėjau šitoj srity dirbti, tai ir naktį, ir savaitgaliais, ir vėlai grįždavau, nes jau savarankiškai kažką pasidarydavo valgyt. Tas privertė gyvenimas, kad daugiau dirbti ir užsidirbt reikėtų, ir išgyvent kitaip...
I: O dabar šita situacija ir istorija jūsų, čia gal net per visą gyvenimą eina ji ar ne?
R: Šiaip čia vaikas, tai taip, čia gyvenimo, viso gyvenimo dalis, taip.
I: Jūs toj situacijoj matot pasikeitimą, kad kas nors geriau vystėsi, metai po metų, ar tiesiog kaip buvo sunku, taip ir visą laiką buvo?
R: Na visą laiką nelengva, aš sakyčiau, kai tu dirbi tiek, kiek dirba tavo kažkokia kaimynė, kuri viena gyvena, kaip bendrabuty, bet aš turiu dalint dviem viską, o jinai sau vienai visą tai ir akivaizdu, kad jau, tik tai, kad ji jau viena, visiškai viena.
I: O jums ši istorija labiau su teigiamais ar neigiamais jausmais asocijuojasi?
R: Ne, aš vis vien nesijaučiu, kad aš taip būčiau visiškai, kad kažkokia tai... Toli gražu ne su neigiamais, o su teigiamais kaip tik.
I: Jūs, pavyzdžiui, toj situacijoj jautėtės, kad galit kažką pakeisti, imtis kažkokių veiksmų, kad būtų kitaip ar tiesiog visos pastangos, kurias jūs dedat, tiesiog jūs bejėgė, kažką kitką padaryti.
R: Taip, aš bejėgė, nes, paprasčiausiai, viskas atsiremia į materialinę padėtį. Jau tu viena negali... Yra moterų, kurios ten vienos sugeba sukurti verslą, įmones, kažką padaryt. Man taip nepavyko, aš dirbau savo rankom darbą tokį, kuris reikalauja daug laiko ir pastangų ir ten nei kažkokio verslo pajėgi sukurti, nei materialinės gerovės didelės kažkokios tai, nes kai nėra pagrindų, tai nemanau, kad ten gali kas nors labai daug kas aplinkui tai padaryti.
I: Dabar kitas klausimas. Čia tokia stereotipinė situacija ar nestereotipinė situacija?
R: Aš manau, kad ne stereotipinė.
I: Jūs nepažįstat daugiau tokių moterų?
R: Ne. Šiaip pažįstu vieną, mano kaip ir kaimynė buvo, tam pačiam gyvenom pastate, tik jinai augino dvi dukras viena. Turėjo draugą, jie kartu truputį gyveno, po to jisai, kai gimus antrajai dukrai, tai jau nusišalino iš pradžių visiškai materialia prasme, bet sėdėjo namie kaip... O tada jau jisai buvo sudėtingai, bet išvarytas iš namų. Panašią tokią turėjo situaciją, netgi dukros mūsų, jos vyresnioji, kartu augo, kartu važiuodavom prie jūros.
I: Jūs teigiamai ar neigiamai vertinate situaciją, arba rezultatą tos situacijos?
R: Na, jeigu rezultatas situacijos, kad dukra užaugo, tai teigiamai, kadangi toks gyvenimas sunkus ir jai nelengvas, tai iš tos pusės jos neigiamai būtų, kad nu.
I: Ir taip, ir taip...
R: Šiaip tėvas kai yra šeimoj, aišku, visada geriau. Čia net kalbos nėra, kad reikalingas ir vaikui, ir viskam ne tik materialiai, bet ir morališkai, ypatingai pradžia, dar kol maža.
I: O, tarkim, kad jūs atsidūrėt tokioj situacijoj, jums atrodo tai teisinga ar neteisinga?
R: Neteisinga, bet tai kažkaip taip galvoju, kad gal toks likimas turbūt.
I: Ir toj visoj istorijoj, gal atsimenant, kokie žmonės jums padėdavo ir kurie labiau trukdė, nei padėjo? Tarkim, jūs minėjot savo šeimą.
R: Na taip, šeima padėdavo visokiose tokiose.
I: O, tarkim, jūsų partneris? Jį labiau įvardintumėt kaip trukdantį?
R: Ne, jis visiškai nusišalino ir nei trukdė, nei padėjo. Jis visiškai kaip pasitraukė į šoną.
I: O iš tokių institucinių aktorių?
R: Iš valstybės institucijų?
I: Taip.
R: Ne, man niekada nepadėjo jokia valstybinė institucija, va ta parama buvo iki vaikui pusantrų metai sueis, septyni rubliai per mėnesį ir baigėsi jinai, o kažkokių lengvatų, kaip sako, turi vieniša motina, kažkokią paramą, aš to niekada negavau iš valstybės nieko, nes paaiškėjo, kad valstybė remia, jeigu motina turi du vaikus. Va ta mano draugė gaudavo stovyklas, kelialapius. Mano dukra niekada neišvažiavo į jokią stovyklą vaikystėj, nes aš nepajėgiau nupirkti tų kelialapių, o tokių lengvatinių aš negaudavau, nes reikia turėti du vaikus, mūsų valstybėj tuo metu taip buvo. Vienišai motinai, bet su dviem vaikais būti, o vienas vaikas , tai čia nesiskaitė ir jis negaudavo nieko.
I: O, tarkim, mokykloj?
R: Mokykloj... Nu ten kažkoks nemokamas maitinimas gi ten pagal pajamas buvo kažkokį laikotarpį, vienus metus, bet ten buvo paskui kitais metais atsisakė, nes neskanu labai buvo. Žodžiu, ten ne laiku ta pagalba, nes dabar tie vaikai maitinimą gauna iš visokių šeimų...
I: Ir galim dabar dar truputį, kiek mums čia laiko liko, pakalbėti apie jūsų dabartinę situaciją, vis tiek jau jūsų dukra beveik užaugusi ir, tarkim, po tuputį ta materialinė našta jau mažėja?
R: Nu gal, mažėja.
I: Jūs jaučiat, kad keičiasi kas nors jūsų gyvenime?
R: Taip, taip. Ji dabar studijuoja, stipendiją gauna, kažkiek tai sau jau, dar nuo tėvo parama šiek tiek yra, jaučiasi šiek tiek, nu bet ir poreikiai taip atitinkamai ir paaugo, bet kažkaip išmokom padalinti, nežinau, šiaip vis tiek sudėtinga dar situacija.
I: O, tarkim, kad jūs susiradot draugą, jūs geriau jaučiatės?
R: Geriau. Taip. Aš nemanau, kad ir jai blogiau nuo to, nes, kad man geriau ir jei turėtų būt geriau. Kaip toliau bus niekas nieko nežino, bet kaip susiklostys jos pačios dabar. Vat baigus mokslams, darbinė veikla šiais laikais ir kažkoks tolimesnis mokslas. Matysim. Aš tikiuosi, kad viskas bus sėkmingai, nepriklausomai nuo tos situacijos, tokios liūdnos.
Gender did matter