Seksualinis smurtas prieš moteris Europos Sąjungoje

Baudžiamojoje teisėje seksualinis smurtas nelaikomas vien prievartos veiksmu. Jis apibūdinamas kaip smurtas, kurį lemia ir patvirtina socialinė bei kultūrinė praktika ir lyčių nelygybė [1]. Seksualinis smurtas kildinamas iš kultūrinių įsitikinimų, normų, požiūrių ir t. t. Tai patvirtina ir žiniasklaida, pateisinanti arba toleruojanti vyrų seksualinę agresiją prieš moteris. 2010 m. ES Eurobarometro [2] tyrimas parodė, kad devyniose valstybėse narėse bent 20 % respondentų seksualinį smurtą apibūdina kaip gana rimtą, o ne kaip labai rimtą problemą. [3]

Visuomenė ne visada seksualinį smurtą vertina kaip rimtą nusikaltimą ir yra linkusi pateisinti smurtautoją, nes joje labai paplitę keli su lytimi susiję įsitikinimai, pagal kuriuos išžaginimas dažnai laikomas ne smurtu, o seksualiniu aktu, į kurį vyrai turi teisę. Be to, dažnai remiamasi įvairiais stereotipais, pavyzdžiui, moterų neištikimybe arba slaptu noru, ir apkaltinama pati auka. [4]

Teisinė praktika tuoktis su smurtautoju, tik neseniai pašalinta iš baudžiamųjų kodeksų kai kuriose ES valstybėse narėse, parodo, kaip nusistovėjusios normos daro įtaką seksualinio smurto toleravimui. Nors vedybinis prievartavimas dabar beveik visose valstybėse narėse [5] aiškiai laikomas nusikaltimu, tai tebėra praktika, kuri ne visada sulaukia visuomenės pasmerkimo. Kitas su seksualiniu smurtu susijęs socialinis ir kultūrinis veiksnys – vyraujantis vyriškumo modelis, pagal kurį vyrams leistina vartoti smurtą kaip „vyriškumo“ įrodymo priemonę. Šie žaginimo stereotipai ne tik kliudo pranešti apie seksualinį smurtą, bet ir jį tirti bei vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. [6]

Aiškiai atskirti seksualinį smurtą nuo kitų smurto lyties pagrindu tipų ir formų sudėtinga, nes jį sudaro daugelis seksualinio pobūdžio veiksmų: užpuolimas, prievarta, nepageidaujamas seksualinis dėmesys ir lytinis priekabiavimas, žaginimas, žalinga praktika ir seksualinis išnaudojimas. Pekino veiksmų platformoje išskiriamas seksualinis smurtas, vykstantis šeimoje (seksualinė mergaičių prievarta, vedybinis prievartavimas, moterų lyties organų žalojimas, kita tradicinė žalinga praktika), visuomenėje (žaginimas, seksualinė prievarta, prekyba moterimis, priverstinė prostitucija) ir seksualinis smurtas, daromas arba leistinas valstybėje ir per ginkluotuosius konfliktus (sistemingas prievartavimas, seksualinė vergija, priverstinis nėštumas).

Tačiau visuotinai priimtos seksualinio smurto apibrėžties nėra. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos pateikiamą plačią apibrėžtį seksualinis smurtas yra „bet koks lytinis aktas, mėginimas įvykdyti lytinį aktą, nepageidaujamos seksualinės pastabos arba dėmesys, prekybos veiksmai arba kitaip prieš asmens lytiškumą nukreipta prievarta, kurią atlieka bet koks asmuo, nepaisant jo santykio su auka, bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant namų ir darbo aplinką, bet ja neapsiribojant“. [7]
Kaip nurodyta JT generalinio sekretoriaus ataskaitoje, šis smurtas taip pat yra susijęs su mėginimu atlikti arba atliktu lytiniu aktu su moterimi, kuri serga, yra neįgali, patiria spaudimą arba yra veikiama alkoholio ar narkotinių medžiagų. [8]

Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo [9] elgesys, priskiriamas seksualiniam smurtui, įskaitant veiksmus prieš buvusius ar esamus sutuoktinius arba partnerius, apibrėžiamas taip:

1. seksualinio pobūdžio vaginalinis, analinis arba oralinis skverbimasis kokia nors kūno dalimi arba daiktu į kito asmens kūną be jo sutikimo;
2. kitų seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimas su kitu asmeniu be jo sutikimo;
3. kito asmens privertimas atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su trečiuoju asmeniu

Lyčių lygybė yra pamatinis ES principas, kurį saugo Europos Bendrijos sutartis. 1995 m. po Pekino pasaulinės konferencijos moterų klausimais Europos Taryba pareikalavo kasmet rengti Pekino veiksmų platformos įgyvendinimo valstybėse narėse apžvalgą. Tarp kitų Europos Tarybos iniciatyvų, susijusių su smurtu lyties pagrindu, galima paminėti 2008 m. ES rekomendacijas dėl smurto prieš moteris ir mergaites ir kovos su visomis jų diskriminacijos formomis, 2010 m. Tarybos išvadas dėl kovos su smurtu prieš moteris Europos Sąjungoje ir 2010–2020 m. Europos lyčių lygybės paktą. Direktyvose, kuriose kalbama apie seksualinį priekabiavimą (Direktyva 2002/73/EB) ir prekybą žmonėmis (Direktyva 2011/36/ES), pateikiami teisiškai privalomi sprendimai dėl seksualinio smurto.

2009 m. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl smurto prieš moteris panaikinimo valstybės narės raginamos seksualinio smurto prieš moteris veiksmus, įskaitant patirtus esant susituokus ir palaikant neoficialius intymius santykius arba smurtaujant giminaičiams vyrams, pripažinti nusikaltimu ir yra skatinamos automatiškai vykdyti (ex officio) baudžiamąjį persekiojimą[10]. Be to, 2011 m. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl naujos ES kovos su smurtu prieš moteris politikos programos prioritetų ir metmenų pabrėžiama, kad lyčių klausimų ir seksualinio smurto tyrimus reikia įtraukti į būsimą Aštuntąją mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrąją programą kaip tarpdisciplininę sritį. [11] Toje pačioje rezoliucijoje taip pat siūloma parengti direktyvą dėl smurto lyties pagrindu su teisiškai privalomomis šios srities priemonėmis.

2010–2015 m. Europos Komisijos moterų ir vyrų lygybės strategijoje nurodyta, kad nutraukti smurtą lyties pagrindu yra vienas iš jos prioritetų ir viena iš veiklos sričių. Be to, Europos Komisijos moterų chartijoje sakoma, kad „Europoje netoleruojamas smurtas lyties pagrindu“, ir deklaruojami įsipareigojimai bei pastangos jį įveikti. [12] Komisija pagal „Daphne“ programą taip pat teikia finansinę paramą smurto prevencijos ir smurto aukų paramos projektams[13].

2002 m. Europos Taryba pripažino seksualinį smurtą asmens fizinio, psichinio ir (arba) lytinio neliečiamumo pažeidimu ir paragino Europos šalis imtis atitinkamų veiksmų ir taikyti bausmes už visų tipų veiksmus, nepaisant esamo aukos ryšių su smurtautoju. [14] 2011 m. Europos Taryba taip pat pateikė pasirašyti Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Tai pirmoji teisiškai privaloma šios srities priemonė Europos lygmeniu. Konvencijoje pabrėžiama, kad seksualinis smurtas yra nusikaltimas ir jo aukoms privaloma padėti. [15] 

Patikimų duomenų apie seksualinį smurtą yra labai nedaug ir juos tarp ES valstybių narių sunku palyginti. Vis dėlto iš turimų šaltinių galima susidaryti apytikrį šios problemos masto Europos Sąjungoje vaizdą.

Pavyzdžiui, partnerio ir (arba) ne partnerio seksualinį smurtą bent kartą gyvenime Čekijoje patyrė 35 %, Danijoje – 28 %, Vokietijoje – 13 %, o Lenkijoje – 17 % žmonių. [16] Tyrimas Airijoje parodė, kad daugiau kaip 40 % moterų ir 28 % vyrų bent kartą per gyvenimą yra pranešę apie kokios nors formos seksualinę prievartą arba užpuolimą, o 10 % moterų buvo išžagintos. [17] Prancūzijoje seksualinis smurtas prieš moteris sudaro 11 % nusikaltimų. [18] Tyrimo duomenys rodo, kad 23,7 % Italijos moterų [19], ir 34 % Švedijos moterų [20] buvo seksualinio smurto aukos.

Artimo partnerio seksualinis smurtas ir toliau lieka rimta problema. Nors plačiai paplitusi nuomonė, kad prievartautojas turi būti nepažįstamas asmuo, tyrimai rodo, kad labai dažnai auka prievartautoją pažįsta. Tai patvirtina nuodugnus pranešamų išžaginimo atvejų mažėjimo rodiklių tyrimas 11 ES šalių. Iš jo matyti, kad dažniausiai prievarta vyko privačioje aplinkoje (61 %) ir du trečdaliai aukų smurtautoją pažinojo. [21] Šiuos duomenis taip pat patvirtina kiti tyrimai. Duomenys suteikia platesnį pagrindą kurti paramos, apsaugos ir prevencijos programas ir teisinę teisingumo sistemą [22].

Gana dažnas reiškinys yra paauglių patiriamas seksualinis smurtas. Atlikus Baltijos regiono šalių (EE, LT, NO, PL, SE) tyrimą [23], nustatytas didelis seksualinę prievartą patyrusių mergaičių procentas, t. y. 42,5 % mergaičių Estijoje ir 56,2 % Švedijoje atsakė, kad buvo nepadoriai liečiamos, o 10 % mergaičių visose šalyse atsakė patyrusios prievartinius seksualinius santykius. Atlikus kitą tyrimą [24] (apimantį CY, EL, LT, LV, MT) nustatyta, kad paauglės santykiuose su partneriu įgyja nepageidaujamos seksualinės patirties, ir atskleista vyrų dominavimo santykiuose su jaunomis moterimis tendencija.

Kita svarbi problema – ES paplitęs moterų lyties organų žalojimas. Manoma, kad ši procedūra kasmet atliekama arba gresia 180 000 moterų. [25] Europos lyčių lygybės institutas pradėjo tyrimą, siekdamas nustatyti dabartinę moterų lyties organų žalojimo padėtį ir tendencijas; šio tyrimo rezultatai bus paskelbti 2013 m. kovo mėn.

Apsauga ir parama

Daugumoje ES valstybių narių netaikoma jokia speciali skundo apie seksualinį smurtą pateikėjų apsauga, pvz., aukos pavardės pranešimo žiniasklaidai ribojimas, apsaugos orderiai ir kt. [27] Europos Komisija pasiūlė naują direktyvą, kuria būtų nustatyti būtiniausi nusikaltimo aukos teisių, pagalbos ir apsaugos standartai, įskaitant seksualinio smurto aukas, kurios priskiriamos pažeidžiamųjų kategorijai. [28]

Veiksmų protokoluose pateikiamos rekomendacijos, kaip apklausti, pagarbiai elgtis ir teikti aukoms paramą įvairiais proceso etapais – tokie policijai skirti dokumentai parengti septyniose (7) valstybėse narėse. Dešimt (10) šalių turi protokolus, skirtus kriminalistikos tyrėjams arba sveikatos specialistams.

Seksualinio smurto aukoms skirtų specializuotų pagalbos paslaugų yra mažiau nei skirtųjų smurto artimoje aplinkoje aukoms. Trijose (3) ES šalyse veikia nacionalinė seksualinio smurto pagalbos linija, šešiose (6) valstybėse narėse yra išprievartavimo aukų krizės centrai, aštuonios (8) šalys yra pranešusios apie pagalbos dėl seksualinės prievartos centrus, kuriuose teikiamos kriminalinio tyrimo paslaugos, trumpalaikės konsultacijos ir advokatų pagalba. [29] Ne visose valstybėse narėse taikomos aukoms skirtos priemonės, kuriomis siekiama surinkti bendrą informaciją apie seksualinio smurto tipus, priežastis ir pasekmes ir suteikti praktinę informaciją apie aukoms prieinamą pagalbą.

Aštuonios (8) valstybės narės taip pat turi agentūrų ir organizacijų, kovojančių su seksualiniu smurtu, duomenų bazes, o maždaug pusėje iš jų veikia specializuotos nevyriausybinės organizacijos, kurių tikslas – kovoti su seksualiniu smurtu. Svarbu pažymėti, kad tose šalyse, kuriose veikia stiprūs išprievartavimo aukų krizės centrų tinklai, pagalbos prašymų gaunama daug: 2009 m. tiesiogine Dublino išprievartavimo aukų krizės centro linija gauti 14 289 skambučiai ir 82 % skambinusiųjų buvo moterys.

Išžaginimas laikomas nusikaltimu 27 ES valstybėse narėse ir kai kuriose iš jų išžaginimo apibrėžtis platesnė nei kitose. 2010 m. Europos Komisijos užsakyta galimybių studija dėl smurto prieš moteris standartizavimo nacionaliniuose teisės aktuose parodė, kad daugelyje ES šalių vis dar reikalaujama pateikti fizinio pasipriešinimo įrodymų (tik į kelių šalių teisės aktus įtrauktos „prievartinės aplinkybės“ ir taikomas tik sutikimu grindžiamas standartas) arba jie neapima visų išprievartavimo formų (pavyzdžiui, įsiskverbimo daiktu, kitomis kūno dalimis ir t. t.).

Taip pat nėra suderintos kitų seksualinio smurto veiksmų teisinės apibrėžtys. Pavyzdžiui, privertimui lytiškai santykiauti priskiriami įvairūs nusikaltimai be penetracijos, bet kai kuriais atvejais jam taip pat priskiriami kiti penetracijos veiksmai. [31] Kai kuriose valstybėse narėse nusikaltimu laikomi kiti seksualiniai nusikaltimai, pavyzdžiui, ekshibicionizmas, pornografijos platinimas, seksualinių paslaugų pirkimas ir kt. Be to, kartais apibrėžiant kitus seksualinio smurto tipus vartojami neaiškūs terminai, pvz., „pagrobimas“, „suvedžiojimas“, „padorumo nusikaltimai“.

Europos Parlamentas [32] ir Europos Taryba [33] rekomendavo taikyti sutikimu grindžiamą standartą išžaginimo ir seksualinės prievartos teisinėje apibrėžtyje. Šiuo požiūriu teisės aktuose reikia atsižvelgti į „siekiant išprievartauti per pasimatymą panaudotas narkotines medžiagas“ ir įtraukti „laisvės ir galimybės duoti sutikimą“ sąvoką, o sutikimas turi būti vertinamas aplinkybių kontekste. [34] Tačiau dėl sutikimo sąvokos gali kilti klausimų, nes trūksta empirinių duomenų apie tai, kaip išreiškiamas noras arba sutikimas turėti seksualinių santykių.

Seksualinis smurtas tebėra vienas iš nusikaltimų, apie kurį pranešama rečiausiai. Pranešama apie 1–12 % išžaginimo atvejų, o atvejų, kuriais pradedamas baudžiamasis persekiojimas, procentas dar mažesnis. [35] Mažiausias pranešamų išžaginimo atvejų skaičius (100 000 gyventojų tenka mažiau nei 6) yra Rytų ir Pietų Europoje. Švedijoje registruojamas didžiausias pranešimų skaičius (46,51). [36] Moterys bijo šeimos ir visuomenės reakcijos, taip pat nepasitiki teisine sistema, todėl vengia pranešti apie tokius atvejus, ypač jei smurtas vyksta šeimoje. [37]

Duomenys rodo, kad nuo 2000 m. 14 Europos šalių pastebėtas sumažėjęs išžaginimo apkaltinamųjų nuosprendžių skaičius. Nors pranešamų atvejų skaičius išaugo, bendrai dviejuose trečdaliuose Europos šalių nuosprendžių priimama mažiau.

„Amnesty International“ nustatė keletą kliūčių, trukdančių moterims seksualinio smurto aukoms pasiekti teisingumą. Šios kliūtys, tai – ribotas teisinis pagrindas, saugaus ir laiku prieinamo būdo pranešti apie nusikaltimą nebuvimas, netinkamas kriminalinių įkalčių surinkimas ir netinkamai teikiama medicininė pagalba, nepakankamos galimybės pasinaudoti tinkamomis sveikatos paslaugomis, nepakankamas ir ribotas nusikaltimo tyrimas ir nesąžiningi, neveiksmingi teismo procesai. [39] Be to, kyla antrinės viktimizacijos pavojus, pavyzdžiui, aukoms gali būti pateikti kaltinimai (prostitucija, santuokine neištikimybe ir kt.), jos gali netekti vaikų globos teisių, būti apkaltintos seksualiniu smurtu dėl narkotinių medžiagų arba alkoholio poveikio, į jų aprangą, buvimo vietą, seksualinę patirtį gali būti žiūrima kitaip, jei jos yra sekso paslaugų teikėjos ir t. t.

Pranešimų mastas taip pat rodo, ar didėja moterų pasitikėjimas, kad valstybės gali efektyviai spręsti smurto atvejus, o atvejų, kuriais iškeltos baudžiamosios bylos, pasibaigusios kaltinamojo nuosprendžio paskelbimu, procentas parodo, ar strategijos keitimas davė rezultatų. Šiuo požiūriu padidėjusį pranešimų institucijoms skaičių reikėtų vertinti – taip pat atliekant tyrimus – kaip sėkmingo tokių atvejų toleravimo sumažinimo ir moterų tikėjimo savo teise į apsaugą ir teisių gynimą sustiprinimo rodiklį. [40]

 Seksualinis smurtas dažnai būna nukreiptas prieš socialiai atskirtas grupes, pvz., prieš neįgalias moteris, benames moteris ir jų vaikus, migrantes, romų tautybės moteris, kalines, seksualinių paslaugų teikėjas arba psichinių sutrikimų turinčias moteris. [41] Kita pažeidžiama grupė yra paauglės ir jaunos moterys. Galima paminėti keletą pavojų, su kuriais jos susiduria: išprievartavimas per pasimatymą arba priverstiniai pirminiai santykiai, priverstinė prostitucija ir prekyba žmonėmis. [42] Šio klausimo sudėtingumą atskleidžia lyties ir kitų kriterijų, pvz., amžiaus, rasės, socialinio sluoksnio, etninės kilmės ir kt., sandūra. Renkant duomenis ir įgyvendinant strategines programas, kaip analizės priemonę pasitelkus struktūrines sankirtas galima nustatyti daugybinės diskriminacijos formas ir tikslines grupes, kurios antraip liktų nepastebėtos. [43]

Seksualinio smurto nusikaltimus dažniausiai padaro vyrai, o šį smurto modelį iš dalies paaiškina vyraujantis tradicinis vyriškumo modelis ir lyčių nelygybė. Kita vertus, vyrai taip pat reikšmingai prisideda prie kovos su seksualiniu smurtu ir prevencijos – jie ne tik smerkia šį smurtą ir viešina jį, bet ir siekia lyčių lygybės aktyviai skatindami pokyčius ir rodydami pavyzdį. Europos lyčių lygybės institutas įvardija vyrų vaidmenį lyčių lygybės srityje kaip kompleksinį klausimą ir 2010 m. pradėjo bendrojo pobūdžio tyrimą apie vyrų vaidmenį lyčių lygybės srityje. Tyrimo metu sudaryta tiksli duomenų apie ES organizacijas, nagrinėjančias vyrų ir vyriškumo temą bazė, kurioje pateikiamos šių organizacijų pagrindinių produktų ir taikomų darbo metodų nuorodos. Surinkta informacija dabar apdorojama ir turi būti pateikta Europos vartotojams iki 2012 m. pabaigos.

Seksualinis smurtas per ginkluotuosius konfliktus – įprasta žalinga karinė taktika civilių atžvilgiu. Apie trečdalis Tarptautinio baudžiamojo teismo bylų, iškeltų buvusiai Jugoslavijai, susijusios su seksualiniu smurtu prieš civilius. [44] Manoma, kad Bosnijoje per dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusį konfliktą išžaginta 20 000–50 000 moterų, o per genocidą Ruandoje 1994 m. išžaginta 250 000–500 000 moterų. [45]

Nors seksualinis smurtas per ginkluotuosius konfliktus aiškinamas kaip neigiama karo pasekmė, tyrimai aiškiai rodo, kad moters kūnas tampa karo lauku, o seksualinis smurtas yra karo strategija, kuria siekiama pažeminti ir užvaldyti arba susilpninti bendruomenes. Ši strategija siejama su patriarchaliniu moters lytiškumo, vertinamo garbės ir tyrumo požiūriu, supratimu. [46]

2000 m. JT rezoliucijoje Nr. 1325 paraginta imtis moteris ir mergaites nuo smurto lyties pagrindu per ginkluotus konfliktus apsaugančių priemonių. 2008 m. JT Saugumo Taryba [47] žengė dar vieną žingsnį siekdama nutraukti nebaudžiamumo praktiką, užtikrinti, kad už lytinius nusikaltimus būtų baudžiama, ir pripažino, jog seksualinis smurtas per ginkluotuosius konfliktus gali būti laikomas ir karo nusikaltimu, ir nusikaltimu žmoniškumui. Europos Sąjunga išreiškė politinį pritarimą ir pasiryžimą įgyvendinti abi JT rezoliucijas ir parengė išsamią metodiką. [48] Be to, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja [49] paragino išplėsti rezoliuciją į ją įtraukiant į karo tarnybą verčiamų stoti moterų ir mergaičių klausimą, kuriam šiuo metu ji netaikoma.

Apskritai ginkluotųjų konfliktų kontekste seksualinis smurtas dabar laikomas tam tikra karo nusikaltimų, genocido, kankinimo, vergijos, šiurkštaus asmens orumo įžeidimo ir nežmoniško elgesio, kūno ir psichikos sužalojimo ir kitų žiaurių nusikaltimų forma arba jų sudedamąja dalimi. [50]

[1]The Fourth World Conference on Women, Beijing Declaration and Platform for Action, 1995, acknowledges that violence against women occurs as a result of embedded social values, cultural beliefs and unequal power relations between men and women. Available at: http://www.un.org/womenwatch/daw/beijing/pdf/BDPfA%20E.pdf.

[2] Special Eurobarometer 344, Domestic Violence against Women Report, 2010, available at: http://ec.europa.eu/public_opinion/archives/ebs/ebs_344_en.pdf.

[3]Idem, Austria, 20%; Estonia, 21%; Hungary, 20%; Latvia, 24%; Lithuania, 26%; Poland, 24%; Portugal, 26%; Romania, 22%; Slovenia, 22%.

[4] Rape Crisis (England and Wales), Common myths about rape, available at: http://www.rapecrisis.org.uk/commonmyths2.php.

[6] Hagemann-White, C. Kelly, R. Römkens, Feasibility study to assess the possibilities opportunities and needs to standardise national legislation on violence against women, violence against children and sexual orientation violence, European Commission, 2010, available at: http://ec.europa.eu/justice/funding/daphne3/daphne_feasibility_study_2010_annexes_en.pdf.

[7] World Health Organization, World report on violence and health, Geneva, 2002.

[8] Report of the Secretary-General, In-depth study on all forms of violence against women, United Nations, General Assembly, 61^st Session, 2006, available at: http://www.un.org/womenwatch/daw/vaw/violenceagainstwomenstudydoc.pdf.

[9] Council of Europe, Idem.

[10] European Parliament, Resolution of 26 November 2009 on the elimination of violence against women.

[11] European Parliament, Resolution on priorities and outline of a new EU policy framework to fight violence against women, 2010/2209(INI), 5 April 2011.

[12] European Commission, A Strengthened Commitment to Equality between Women and Men, A Women’s Charter, (COM) 2010.

[13] Daphne III Programme for combating violence against children, adolescents and women, 2007-2013. More info available at: http://ec.europa.eu/justice_home/daphnetoolkit/html/europe_violence/dpt_europe_violence_en.html.

[14] Council of Europe, Recommendation Rec (2002) 5 on the Committee of Ministers to Member States on the protection of women against violence, 2002.

[15] Council of Europe, Ad Hoc Committee on preventing and combating violence against women and domestic violence (CAHVIO), Convention on preventing and combating violence against women and domestic violence (Convention CETS, No. 210), opened for signature on 11 May 2011, Istanbul, available at: <http://www.coe.int/t/dghl/standardsetting/violence/default_en.asp>.

[16] UN Women, Violence against Women Prevalence Data: Surveys by Country, compiled by UN Women as of March 2011, accessible at: <http://www.endvawnow.org/uploads/browser/files/vaw_prevalence_matrix_15april_2011.pdf>.

[17] H. McGee et al, The SAVI Report, Sexual Abuse and Violence in Ireland, The Liffey Press and Dublin Rape Crisis Centre, 2002, available at: <http://www.drcc.ie/about/savi.pdf>.

[18] C. Crepaldi et al. (coord), Violence against women and the role of gender equality, social inclusion and health strategies, Synthesis Report, for the European Commission, 2010, p. 75, available at: http://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=750&langId=en&pubId=600&type=2&furtherPubs=yes..

[19] Italian National Statistics Institute (ISTAT), Survey on Violence against Women, 2006.

[20] Eva Lundgren et al., Captured Queen, Men’s violence against women in ‘equal’ Sweden- a prevalence study, University of Uppsala, 2001, available at: <http://www.brottsoffermyndigheten.se/Sidor/EPT/Bestallningar/PDF/Captured%20Queen%20.pdf>.

[21] L. Kelly, J. Lowett, Different systems, similar outcomes? Tracking attrition in reported rape cases in eleven countries, Child and Woman Abuse Studies Unit, 2009, accessible at: <http://www.cwasu.org/publication_display.asp?pageid=PAPERS&type=1&pagekey=44>.

[22] H. McGee et al., The SAVI Report, Idem (Ireland); J. Pieters et al., Idem (Belgium); INSEE, Les violences faites aux femmes, INSEE Premiere, No. 1180, 2008 (France); Alpha Research, Sexual abuse of women in Bulgaria, 2011, accessible at:< http://help-me.bg/upload/docs/0111_Report_Sexual_abuse.pdf> (30.09.2011).

[23] S. Mossige et al. (eds.), The Baltic Sea Regional Study on Adolescents’ Sexuality, NOVA, 2007, available at: <http://www.nova.no/asset/2812/1/2812_1.pd>f.

[24] The Mediterranean Institute of Gender Studies (coord.), Date rape cases among young women, Strategies for support and prevention, University of Nicosia Press, Nicosia, 2008, available at: <http://www.medinstgenderstudies.org/publications/resource-book-date-rape-cases-among-young-women-and-the-development-of-good-practices-for-support-and-prevention>.

[25] European Parliament Resolution in Combating Female Genital Mutilation in the EU, 2008/2071(INI).

[26]< http://eige.europa.eu/category/activities/resource-and-documentation-centre>.

[27]Hagemann-White, C. Kelly, R. Römkens, Idem.

[28] COM (2011)275, Proposal for a Directive of the European Parliament and the Council establishing minimum standards on the rights, support and protection of victims of crime, 18 May 2011, accessible at: http://ec.europa.eu/justice/policies/criminal/victims/docs/com_2011_275_en.pdf.

[29] Hagemann-White, C. Kelly, R. Römkens, Idem.

[30] Hagemann-White, C. Kelly, R. Römkens, Feasibility study to assess the possibilities opportunities and needs to standardise national legislation on violence against women, violence against children and sexual orientation violence, European Commission, 2010.

[31] Hagemann-White, C. Kelly, R. Römkens, Idem.

[32] European Parliament, Resolution on priorities and outline of a new EU policy framework to fight violence against women, 2010/2209(INI), 5 May 2011.

[33] Council of Europe, Recommendation Rec (2002)5, Idem.

[34] Council of Europe Parliamentary Assembly, Recommendation 1977(2007), Sexual assaults linked to date-rape drugs.

[35] C. Crepaldi et al., The SAVI Report

[36] L. Kelly, J. Lowett, Idem.

[37] C. Crepaldi et al., Idem ; H. McGee et al., Idem.

[38] L. Kelly, J. Lowett, Different systems, similar outcomes? Tracking attrition in reported rape cases in eleven countries, Child and Woman Abuse Studies Unit, 2009.

[39] Amnesty International, Six points checklist on justice for violence against women, 2010, available at: http://www.amnesty.org/en/library/info/ACT77/002/2010/en> (02 September 2011).

[40] Yakin Ertürk, Report of the Special Rapporteur on violence against women, its causes and consequences, Indicators on violence against women and state response, Human Rights Council, 29.January 2008, available at: http://www.unhcr.org/refworld/docid/47cd6c442.html.

[41] H. McGee et al., The SAVI Report, Sexual Abuse and Violence in Ireland, The Liffey Press and Dublin Rape Crisis Centre, 2002.

[42] WHO, Adolescent girls in the European Region: highlights from a literature review, available at: http://www.euro.who.int/en/what-we-do/health-topics/health-determinants/gender/publications/adolescent-girls-in-the-european-region-highlights-from-a-literature-review.

[43] A. Thompson (ed.), Idem.

[44] UN, Department of Peacekeeping Operations, Review of the sexual violence elements of the judgements of the International Criminal Tribunal for the former Yugoslavia, the International Criminal Tribunal for Rwanda, and the Special Court for Sierra Leone in the light of Security Council Resolution 1820, 2010, available at: http://www.icty.org/x/file/Outreach/sv_files/DPKO_report_sexual_violence....

[45] Report of the Secretary-General, In-depth study on all forms of violence against women, United Nations, General Assembly, 61^st Session, 2006.

[46] A. Thompson (ed.), 15 years of the United Nations Special Rapporteur on Violence against Women, its causes and consequences (1994-2009)-A Critical Review, 2009, available at: http://www.ohchr.org/Documents/Issues/Women/15YearReviewofVAWMandate.pdf.

[47] UN Security Council, Resolution 1820, adopted at its 5916^th meeting, June 2008, available at: http://www.un.org/Docs/sc/unsc_resolutions08.htm.

[48] Council of the European Union, Comprehensive approach to the EU implementation of the United Nations Security Council Resolutions 1325 and 1820 on women, peace and security, Brussels, 1 December 2008, available at: http://www.consilium.europa.eu/ueDocs/cms_Data/docs/hr/news187.pdf.

[49] Council of Europe, Committee on Equal Opportunities for Women and Men, Sexual violence against women in armed conflict, Report, 2009, available at: http://assembly.coe.int/Main.asp?link=/Documents/AdoptedText/ta09/EREC18....

[50] UN, Department of Peacekeeping Operations, Idem.